Taip ir sustojau lyg igelta. Nustebusi atsisukau, o elnio vietoje pamačiau stovintį vyrą: aukštą, šviesių plaukų, šiek tiek stambaus sudėjimo, kuris jam tiko. Neduotum daugiau nei 30 metų. Iš toli daugiau nieko nesugebėjau įžiūrėti tačiau mane labiausiai sutrikdė ant galvos styrantys ragai. Juk ne kiekvieną dieną pamatysi vyrą su ragais (nors daugumai, mano pasaulyje, juos galima pripaišyti ). Nusistebėjau, kad nesugebėjau išgirsti jo prisiartinant, o ypač nueinant elniui, nors neaišku ar jis išvis kur ėjo. Nepatikliai nužvelgiau nepažystamajį, o tuo tarpu jis nenuleido akių nuo manęs.
- Kas tu tokia? – netikėtai jis uždavė tą patį klausimą, kaip ir prieš tai. Sustingau iš netikėtumo, nes jis kalbėjo lietuviškai. Nesupratau, kaip taip gali būti, tačiau tai buvo tiesa.
- Mano vardas Elija. Kas tu esi? – paklausiau, nes pajutau iš jo sklindant didžiulę jėgą.
- Kaip matau, jau pajutai mano jėgą. Aš esu Cernunos. Tavo kalba manyčiau verčiasi į Kernoną – pasakė ir nusišypsojo akinamai balta šypsena.
Prireikė kelių minučių sudėti du su dviem, kol supratau iš kur man žinomas šis vardas. Tai vienas iš keltų dievų. Cernunos valdo gamtą, miškus, medžioklę, mirtį, reinkarnaciją, vaisingumą, aukojimą, magija, ciklus, laukinius gyvūnus, pomirtinį pasaulį, astralinį lygmenį ir fizinę meilę. Jis yra medžiotojų ir karių globėjas. Tas vienas žodis KARIŲ man asocijuojas su manimi pačia, nes save priskiriu prie karių. Jei situacija reikalauja, galiu ir kautis ir žudyti, tampu bejausmiu padaru, kuris dėl savo užduoties gali padaryti viską.
Netikėtai į mano mintis atėjo klausimas „ką aš čia darau?“.
- Nejaugi tau neįdomu ką čia veiki? – mane nustebino toks klausimas.
- Kaip jau supratau, tai tu prikišai rankas, kad pakliūčiau čia? – suirzusi paklausiau, nes man jau pabodo tas visas žaidimas ir manęs tampimas po erdve.
- Iš dalies aš. Tačiau man prireikė pašalinio žmogaus ir man rekomendavo tave.
- Kas rekomendavo? – sutrikusi paklausiau.
- Žmogus, kuris nenorėjo būti atskleistas.
- Kas tas žmogus? – piktai paklausiau ir ėmiau artintis prie jo.
- Taigi, tave čia pasikviečiau čia, nes man reikia pagalbos – pasakė nukreipdamas kalbą, tačiau aš nesiruošiau taip lengvai pasiduoti.
- Dabar pat pasakyk kas tau apie mane pasakė – puikiai žinojau, kad geriau nepykdyti dievų, tačiau išdidumas ėmė viršu.
- Negaliu pasakyti – maloniai nusišypsojo. Aš artėjau vis labiau prie jo. Kai buvau keli žingsniai nuo jo, pamėginau smugiuoti į Cernunos, tačiau mano rankos užčiuopė tik orą. Atidžiau įsižiūrėjus galėjau pamatyti, kad tai buvo kažkas panašaus į hologramą.
- Manai manęs neįspėjo dėl tavo aršaus būdo? – už manęs pasigirdo linksmas juokas. Nors vieną asmenį sugebėjau pralinksminti, kai tuo metu pati tiesiog viriau iš pykčio. Nieko nelaukdama atsisukusi šokau į garso pusę, tačiau vėl pataikiau į orą. Vėl išgirdau juoką, nieko nelaukdama bandžiau smugiuoti, tačiau ir šį kartą nieko nepešiau. Aplink sve girdėjau vien švelnu juoką, lyg bučiau kačiuko vietoje, kuris vejasi siūlų kamuolį kažkieno tampomą už virvutės. Taip vyko nelygios kautynės, kiol vieną momentą sugebėjau įžvelgti menkute giją jungiančią kiekvieną kopiją. Pasekiau ja akimis ir sustojau prie vieno, kur staiga gija nutrūksta. Todėl vientoj gainiodama vėją po laukus ėmiau ir aš gudrauti. Palengva artėjau prie Kernono, nes jau buvau pavargusi nuo tokio žaidimo ir jėgos buvo beveik beišsenkančios, todėl panaudojau paskutinį likutį ir šokau. Pagaliau pavyko užčiuopti kažką kieto, mano mintis perskrodė vienas tik žodis „pagaliau“ ir staigiu judesiu vyrą prirėmiau prie arčiausiai stovėjusio medžio. Kilstelėjau galvą kiek aukščiau, norėdama pažiūrėti į akis ir susidūriau su nustebusiu žvilgsniu, bet tai truko tik akimirką, nes po kelių sekundžių jis visas subyrėjo į smulkiausias sidabro spalvos smilteles. Iš tos nuostabus vos neapsikabinau medžio.
Netekusi jėgų susmukau palei kamieną. Taip, pati to nenorėdama, šiek tiek pakėliau savo ir taip kuklius naktinukus, parodžiau nuogo kūno kiek daugiau nei norėčiau. Tačiau buvau visai be jėgų.
- O tu mane nustebinai. Ne kiekvienas sugeba padaryti taip, kaip tu pasielgei katik. – Prie pat manęs prabilo malonus balsas. Pakėliau akis ir pamačiau prieš save stovintį patį dievą. Tariausi jo akyse išvydusi linksmus žiburiukus.
- Jau senai, taip nebuvo linksma – mano spėjimus patvirtino jau artėjantis vyras. – Na jau nusiraminai?
Nieko neatsakiau, o tik sužaibavau akimis. Mačiau kaip jo veido išraiška ima keistis, bet nesupratau kodėl.
- O dabar atėjo metas imtis darbo – netikėtai labai rimtai prabilo Kernonas rodydamas savo tikrąją galią. Net kūnas pašiurpo.
Rodyk draugams
Komentarų nėra »
Pradžia…
- Myliu tave – išgirdau žodžius ir iš karto pramerkiau akis. Prieš save išvydau menką švytėjimą, kuris man niekaip neleido užsimerkti, jis lyg prikaustė mano dėmesį neleisdamas TAVĘS pamiršti. Reiškia, VĖL čia buvai.
Po paskutinio TAVO apsilankymo tapau kitokia. Tapau kitas asmuo, patobulintas žmogus (argi ne ironiška?). Niekada netikėjau visai tais pramanais, visom išgalvotom istorijom apie pabaisas, fėjas, netgi vampyrais iki kol tapau kitokia. „O gal pasaulyje egzistuoja kai kas daugiau, nei tik fėjos ir kitos mistinės būtybės, kai kas aukščiau?“ mano mintis VĖL aplankė filosofiškos mintys. Nusijuokiau pati iš savęs. Kaip tik tą akimirką prisiminiau, kad būtent JIS man suteikė galimybę keliauti. Ne šiaip paprastomis kelionėmis, o į kitus matavimus, laikmečius, po istoriją ir po ateitį, kad ištaisyčiau tai, kas gali sugriauti dabartinį mano laiką ir pasaulį. Už tai aš užvis labiausiai JO nekenčiau, nes niekada nežinau, kai atsibusiu ar dar tebebusiu savo lovoje, o gal atsidūrusi kokiuose viduramžiuose, kur reikia VĖL padėti kokiam nors žmogui, kuris šaukiasi pagalbos.
Tai JIS kaltas, kad tapau tokia, tai JIS mane tokią padarė iš savo egoizmo, siekio tapti kažkuo aukščiau nesvarbu kokia kaina, o iki to jam truko tik vieno žmogaus ir „labai gero“ dėdės likimo dėka tas žmogus turėjau tapti būtent aš. Negana to, gavau ir 100 metų sustoti laike, bet argi tai sąžininga mano atžvilgiu? Jei manęs kas nors to paklaustu, atsakyčiau, kad ne ir dar akis iškabinčiau už tai, kad paklausė.
Negalėjau daugiau gulėti, todėl atsikėliau. Lėtai praskleidžiau užuolaidas, visų pirma pažiūrėjau į vis labiau rausvėjantį dangu, o tada nuleidau akis į tuščią gatvę. Taip jau būna, kai gyveni Dievo užmirštame Lietuvos užkampyje, kurio pavadinimo nėra pažymėta daugelyje žemėlapių ir daugelis lietuvių net nežino jį egzistuojant…
Tyliai atsidusau. Nieko negaliu pakeisti, todėl tenka susitaikyti su esama padėtimi. Nusisukau nuo lango ir ėjau link vonios, tačiau mane aplankė negera nuojauta. Ji netruko pasitvirtinti, nes žengusi kitą žingsnį atsidūriau kažkokiame nematytame miške. Mane supo violetinės spalvos medžiai, vietoj įprastinių žalių samanų čia buvo žydra miško paklotė, o aš stovėjau vien tik su trumpais naktinukais vidury nežinomo pasaulio…
Staiga už savęs iškirdau trekštelėjimą ir žaibo greičiu atsisukau į garso pusę, buvau pritūpusi ir pasirengusi kovai jei tik to prireiktu. Tačiau netoli išvydau ramiai stovintį gyvūną, labai panašu į elnią: didelį ragai, visiškai baltas kailis, išdidi laikysena ir dydis nepalyginamas su man žinomais elniais, nes buvo tikrai didesnis. Nejausdama jokio pavojau išsitiesiau ir palengva ėmiau artintis prie gyvūno. Jaučiausi kiek nejaukiai stovėdama pusnuogė, tačiau neturėjau kitos išeities. Kai buvau netoli gyvūno, pastebėjau, kad jis ėmė trauktis, todėl ėmiau jį kalbinti.
- Nebijok. Aš tau nieko blogo nepadarysiu – patvirtindama savo žodžius iškėliau rankas priešais save ir mačiau, kaip mane stebi protingos gyvūno akys.
Atsargiai prisiartinau ir ištiesiau ranką, kad galėčiau jį paglostyti. Niekada nebuvau jautusi nieko panašaus. Į mane padvelkė nuostabiai gaivus miško kvapas, o elnio kailis labai panašėjo į minštas ir švelnias plunksnas nei į šiurkščius šerius. Buvau pakerėta to padaro, tačiau ilgai negalėjau būti vienoje vietoje, turėjau surasti tą, kam manęs prireikė ir kad kuo greičiau galėčiau grįžti į savo laiką ir pasaulį.
Nieko netarusi nusisukau ir jau buvau kiek nutolusi nuo gyvūno, kai iš nežinau kur atsklido klausimas:
- Kas tu tokia?
Rodyk draugams
Komentavo 2 »
Aš jau nebe ta pati mergaitė, kuri aklai įsimylėjo TAVE. Nebe ta paika mergaitė, kuri patikėjo, kad ir TU myli. Aš jau nebe ta. Aš pasikeičiau ir tik TU dėl visko kaltas. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad taip gali su manimi pasielgti vien iš egoizmo, vien tik todėl, kad tau tai paranku, pasinaudoti jauna, nieko nepatyrusia mergina, kuri tavimi patikėjo ir pasitikėjo. Privertei tyrą širdį virsti neapykantos šaltiniu TAU. Tačiau, kad ir kaip bebūtų keista, esu tau iš dalies dėkinga, nes pavertei mane tokia, kokia nė nesvajojau būti. Esu dėkinga už tai, kad suteikei man galimybė pamatyti tai, ko nelemta matyti paprasto, šiandieninio žmogaus akims, tačiau visu tuo tu man užtraukei didžiausią pavoju, koks tik gali egzistuoti pasaulyje…
Tapau lyg feniksas, kuris pakyla iš pelenų ir atskleidžia visą savo grožį ir galią, apakindama visus. Man užkrauta sunki našta, padėti tiems, kas to verti. Tik TU kaltas, kad aš turiu dabar kentėti ir greičiau laukti savo mirties, neturėdama savo gyvenimo, nes turiu jį atiduoti kitiems…
Rodyk draugams
1 komentaras »
Autorius: Kamile, priskirta Kita
Labai labai ačiū Eglei už stylish blog’o apdovanojimą:) Tikrai buvau labai nustebinta:)
Taigi “Stylish” apdovanojimų taisyklės:
- Gavęs apdovanojimą išduodi, iš ko jį gavai.
7 DALYKAI APIE MANE:
1. ŠEIMA. Turiu mamą, tėtį ir dvi jaunesnes seseris (kurios tikrai nėra mano mylimiausios. Jei paklaustumėt kodėl? Atsakyčiau labai paprastai, nes jos yra neišauklėtos, pasikėlusios pienburnės:D). Taip pat mano didelė šeimos dalis yra šuo (Simba) ir katinas ( Silvestras, tačiau jis nei kiek nepanašus į Stalonę:D).
2. MEILĖ – SEILĖ. Turiu gyvenimo meilę ar kaip romantiškiau pasakius – savo princą ant balto žirgo:). Ir taip jau susiklostė, kad gegužę švęsim 5 metų sukaktį, kai esam kartu…
3. HOBIS. Lankimas fortepiono pamokas.
4. MĖGSTU SKAITYTI. Turiu sukaupusi nedidelę kolekciją knygų (kartas nuo karto ji pasipyldo naujomis). Dažniausiai skaitoma literatūra yra fantastinė, tačiau laikas nuo laiko tenka paskaityti ir kitokių žanrų literatūra.
5. DIEVINU MUZIKĄ. Jei tenka eiti vienai ar šiaip turiu laisvą minutę, visada klausau muziką. Ji padeda nusiraminti arba tiesiog leidžia pamiršti aplinkinį pasaulį.
6. CHARAKTERIS. Niekuo nesiskirianti iš kitų. Esu labai užsispyrusi ir daug kas nepažinodamas palaikytu mane kiek pasikėlusia, tačiau esu labai paprasta, visuomet pasirengusi padėti ir nuoširdi. Stengiuosi gyvenime megautis net ir mažiausiais malonumais…
7. NEMĖGSTU. “ Prasikėlusių“ žmonių, žiemos, kai man trugdo. Taip pat nemėgstu galvos skausmų, paprikų, krapų, matematikos pamokų ir dar daug visokio kito…:D
AČIŪ UŽ DĖMESĮ;)
O apdovanojimą perleidžiu:
nature ir laurute612
Rodyk draugams
Komentarų nėra »
Sveikuciai, sugristu su paskutiniu skyreliu ir vel pasitrauksiu, iki kol “subrandinsiu” nauja istorija…
labai ACIU visiems skaitytojams ir istikimiems vertintojams. ACIU uz issakytas nuomones ir patarimus;))*
——————————————————————————————-
Į mane žiūrėjo Nojus, o rankose laikė mūsų miegantį vaikelį. Apsižvalgiau po palatą, bet joje daugiau nieko nebuvo. Akis vėl nukreipiau į Noju, kuris dabar žiūrėjo į kudikį, atrodė labai laimingas.
- Jis labai panašus į tave – tyliai pasakiau.
- O man atrodo, jog į tave labiau, plaukai kaip tavo, švelnus kaip tu, tik įdomu kieno akių spalvą paveldėjo – susimąstė Nojus.
- Bet veido forma ir visa kita kaip tavo – priminiau.
- Taip. Gal ir tavo tiesa – atsiduso jis ir nusišypsojo.
- Tai kokį vardą duosim? – pakalausiau.
- Gal Elijas?
- Nuostabu. Mažasis Elijas.
- Mile, aš norėjau atsiprašyti, kad tave palikau… – pradėjo Nojus, tačiau aš jį pertraukiau:
- Nereikia, tai praeitis ir svarbiausia, kad tu dabar čia.
- Ne. Leisk man pabaigti. Atsiprašau, kad palikau ir dar besilaukiančią, nors to ir nežinojau, tačiau čia ne pasiteisinimas. Buvau visiškas kvailys tave palikdamas, norėjau tave apsaugoti, bet padariau tik blogiau. Priverčiau tave kentėti. Atleisk ir tikiuosi leisi grįžti – viltingai pažiūrėjo į mane.
- Už ausų atitemčiau jei pats neitum. Neleisčiau vienos manęs palikti su vaiku, o jei paliktum iškasčiau iš po žemių ir persekiočiau visą amžinybę, o laiko aš turiu – pasakiau su šypsena, o jis nusijuokė.
Buvo taip gera vėl jį matyti šalia savęs. Vėl girdėti jo juoką. Visą šį laiką kol jo nebuvo, viena mano dalis buvo dingusi, lyg jis būtu, tąkar išeidamas, ją pasiėmęs su savimi, o dabar sugrįžęs vėl man ją gražinęs. Jaučiau, kad mūsų niekas dabar neišskirs, niekada. Jau galvojau, kad niekada jo nebepamatysiu, o štai jis sėdi šalia ir šysosi ir ant rankų laiko mūsų kudikį. Nejaugi viskas taip lengvai išsisprendė? Ar vėl viskas sugrįš į senas vėžes? Tokius mano apmąstymus nutraukė atsidariusios durys ir sugužėję žmonės į palatą…
- SVEIKINAM!!! – sušuko choru mano visa šeima. Sakydama visa šeima, tai ir turėjau omenyje VISĄ: Rūtą, Orestą, Lėją, Kaju, Adrijus, Emilę ir Augustą su Leilani. Palatoje iš karto pritrūko vietos, vos tik buvo uždarytos durys.
- Galėtumė šiek tiek tyliau – pasakiau ir nusijuokiau, nes vos tik man tai pasakius Nojus rankose sukrutėjo mažylis, todėl ištiesiau rankas ir iš karto jis buvo perduotas į mano rankas.
- Oj koks gražutis – cyptelėjo Lėja.
- Panašus į mamą – nusišypsojęs pridurė Orestas.
- O man, kad į savo tėtį – susiraukusi pasakiau, bet paskui nusišypsojau.
- Čia tau – pasakė Emilė ir ištiesė mano megstamiausių saldainių dėžutę.
- O čia mažyliui nuo manęs su Leilani – padavė minkštą žaislą, meškiuką, Augustas.
- Ačiū jums visiems – padėkojau ir nuoširdžiai nusišypsojau.
- O dabar tebunie prasideda fotosesija – sušuko Orestas ir nežinia iš kur ištraukė fotoaparatą.
Pirmąją nuotrauką padarė mano ir mažojo Elijaus. Toliau mažylis keliavo per rankas, nes kiekvienas norėjo įsiamžinti su juo. Matėsi, kad ir vaikui tai labai patinka, nes visą laiką prabuvo ramus ir nekėlė jokio triukšmo. Po gero pusvalandžio buvo padaryta paskutinė nuotrauka, kurioje likau įamžinta aš, Nojus ir Elijas. Tai buvo pati brangiausia mano ilgo gyvenimo akimirka. Tačiau ją išsklaidė atėjęs gydytojas ir visus išviję, nes man reikia poilsio, nors ir jaučiausi pilna energijos. Bet pojučiai mane apgavo, nes pati nepajutau, kaip užmigau…
Kitas sekančias dienas nieko neveikiau, o tiesiog priiminėjau lankytojus – savo šeimą ir net kelis kartus buvo užsukęs Tobiju, kuris labai džiaugėsi dėl manęs. Atėjęs Adrijus papasakojo, kad Nojus gyvena su jais ir, kad jis viską papasakojo, kaip tąkart atsitiko, kai jis išėjo. Buvau išsigandusi, kad viską papasakojo ir apie Leilanį, tačiau, kaip išsiaiškinau nieko nepasakė. Pagaliau jau ir sužinojome vaiko akių spalvą, ji buvo visai kaip Nojaus ir tai jį labai pradžiugino, visą dieną šypsojosi iki ausų.
Dar po kelių dienų jau buvau išleista namo. Ir sutikimas buvo tiesiog audringas. Visi susirinko manęs pasveikinti sugrįžusios. Buvau spėjusi išsiilgti savo namų ir buvo gera visus matyti tokius patenkintus ir laimingus. Džiaugiausi, kad mano šeima nepyksta ant Nojaus už tai, kad jis mane paliko, bet svarbiausia, kad jisai dabar šalia manęs. Pagaliau ramybė grįžo į šiuos namus.
- Milėja, - pašaukė mane Nojus. Kaip tik sėdėjau verandoje su mažyliu ir panteromis, klausėmės paukščių giesmės.
- Aš čia – švelniai atsiliepiau ir po kelių akimirkų prie manęs atsirado ir Nojus.
- Ką vėliau žadi veikti?
- Dar nežinau, bet tikriausiai dar būsiu čia – atsakiau nesuprasdama link kur jis suka.
- Nenorėtum palikti Elijaus ir šiek tiek laiko praleisti dviese?
- Tu tuo tikras? – nustebusi paklausiau.
- Taip. Noriu su tavim nueiti į vieną vietą.
- Žinoma, o kur?
- Pamatysi. Po pusvalandžio išeisim. Persirenk ir būk pasiruošusi – prieš nueidamas dar mane pabučiavo ir paglostė vaiko galvą.
Įdomu ką jis dabar sugalvojo veikti ir kur mes eisime? Kaip tik tą akimirką išgirdau durų skambutį ir atsargiai nuėjau jų atidaryti. Už jų stovėjo Augustas su Leilani.
- Kada gi pagaliau nustosit skambinti į duris? – pakalusiau.
- Nuo dabar. Tiks? – šaipėsi iš manęs Augustas.
- Tiks, o jei ir toliau skambinsit, tai teks patiems atsidaryti duris, nes visiems atsibodo tai daryti – linksmai perspėjau juos abu.
- Na tai kuo užsiimat? – švelniai pasiteiravo Leilani, nenuleisdama akių nuo mažylio, kuris tampė mano plaukų sruogą.
- Kaip tik rengiausi eiti ruoštis, nes su Nojumi išeisim – atsakiau.
- Kur?
- Net pati nežinau – rimtai atsakiau.
- O vaiką imsit kartu? – susidomėjęs paklausė Augustas, nes jam patiko, kaip ir Leilani bei likusiai šeimos daliai, laiką leisti su Elijum.
- Ne. Paliksiu kam nors jį prižiūrėti – atsakiau su šypsena.
- Tai gal mum leistum pasirūpinti juo? – nekantriai paklausė Leilani.
- Žinoma, eime į svetaine, o aš tada eisiu ruoštis – tai pasakiusi apsisukau ir patraukiau į svetainę.
Palikusi juos svetainėje su vaikeliu ir visokiais nurodymais, patraukiau į savo kambarį persirenkti, bet įžengusi pro duris tikėjausi rasti Noju, tačiau jo niekur nesimatė. Numojusi į tai ranka patraukiau į drabužinę ir apsirengiau baltą suknelę, kurią teko gan senai dėvėti. Prieš išeinant iš kambario mano akys užkliuvo už balto popieriaus lapelio, kurio ankščiau nebuvau pastebėjusi. Paėmusi į rankas perskaičiau kas jame buvo parašyta:
„Milėja, laukiu tavęs, tam kampelį, kur jauti ramybę. Vietoje, kur dar kartą susijunks dvi širdys.
Myliu tave,
Nojus….“
Nieko nelaukusi nubėgau laiptasi į pirmą aukštą ir išbėgau pro terasos duris, dar pastebėjau keistus žvilgsnius iš savo šeimos, kuri buvo pirmame aukšte. Kai pasiekiau medžius, iš karto pasileidau visu greičiu kiek tik buvo įmanoma. Netrukus šalia savęs išgirdau garsius šnopavimus, kai prisiartino Akira ir Heris su Filiu. Labai norėjau pamatyti Nojus, todėl kelias atrodė toks ilgas. Tačiau kad ir kaip bebūtu greitai pribėgau tą vietą kur turėjo būti ežerėlis ir kai išlindau iš už medžių, sustojau lyg įbesta, nes tai ką pamačiau buvo nepakartojama. Visas tiltelis skendėjo baltų rožių žiedlapiuose ir viskas atrodė be galo ryškiai prieš tą nenugalimą baltos spalvos taką vidury miško.
- Patinka? – išgirdau tylius žodžius už nugaros ir netrukus po jų sekė šiltas apkabinimas. Sukryžiavau mūsų rankas ir atsakiau:
- Labai.
- Įsiklausyk.
Padariau kaip man buvo liepta ir įsiklausiau ne tik ausimis, bet ir atvėriau savo protą pasaulio muzikai. Nesitikėjau išgirsti to ką išgirdau todėl švelniai paklausiau:
- Tai visus tuos kartus ten buvai tu. Girdėjau tavo muziką, o ne ko nors kito?
- Taip. – Tesulaukiau trumpo atsakymo, todėl nieko nelaukusi atsisukai ir pabučiavau jį.
- Myliu tave – tyliai ištarti mano žodžiai, tik papyldė tai kas mus supo.
- As taip pat myliu tave, mano gyvenimo saule… – po jo žodžių sekė godus bučinys, kuris užsitesė ilgėliau, kad ir visą likusią egzistenciją…
Po 20 metų…
Mano gyvenimas tapo tiesiog rojumi žemėje. Šalia savęs turiu nuostabu vyrą, užauginome dar nuostabesnį sūnu su dar nepaprastesniais sugebėjimais nei mūsų (jis sugebėdavo įkvėpti gyvybės bet kokiam gyvam organizmui). Gyvenome atskirai nuo mano šeimos, bet ne per toliausiai, tik 10 minučių einant pėsčiomis. Taip pat prieš kelias akimirkas sužinojau nuostabią naujieną ir skubėjau ja pasidalinti su Nojumi ir Eliju. Juos radau sėdinčius svetainėje ir žiūrinčius televizorių, todėl nieko nelaukusi kreipiausi į juos:
- Nojau, Elijau, turiu jums nuostabią naujieną.
- Kas atsitiko, mama – kiek keista girdėti iš savo sūnaus, kai jis vadina mane mama, nors išoriškai atrodo už mane vyresnis.
- Kas atsitiko, brangioji? – nieko nesuprasdamas paklausė Nojus.
- Aš laukiuosi – džiugiai atsakiau.
- KA??? – abu mano vaikinai nustebę į mane žiūrėjo ir kai šeik tiek asititokėjo, pribėgo prie manęs ir labai laimingi mane apsikabino.
- Kas bus? – nesitikėjau išgirsti tokio klausimo, bet nujaučiau, kad jo sulauksiu.
- Mergaitė – patenkinta atsakiau ir sulaukiau kelių bučinių į žandus ir daugybę į lūpas…
Niekada nesitykėjau, kad būtent taip susiklostys mano likimas, bet džiaugiuosi, kad būtent taip viskas išėjo. Prisiminiau Ričardo Bacho pasakytus žodžius: „ Jei ne ta meilės galybė, mes būtumėm nelyginant laivai, sustingę negyvose nuobodulio jūrose…“. Kokie teisingi šie žodžiai…
1 DALIES PABAIGA…
Rodyk draugams
Komentavo 9 »
Sveikuciai, tikiuosi ant manes labai nepykstat, nes retai kelius skyrelius. o taip yra todel, kad nelabai turiu laiko ir nuotaikos rasyti. net ir mintys kazkur issibarste. Tad kai tik ka nors parasysiu butinai ikelsiu. Beje jau liko keli skyreliai tiktai (na nebent dar ka nors prikursiu:D). Gero skaitymo;)*
————————————————————————————————————-
Per miegus vėl atsidūriau pievoje, kurioje paskutinį kartą mačiau savo tėvus. Vos man tai pagalvojus, pasirodė jie. Atrodė labai laimingi. Link manęs ėjo susikibę rankomis. Pasiilgau jų.
- Mama, tėti, – laiminga sušukau ir pribėgau prie jų.
- Labas, dukrele,– pasisveikino mama, apkabindama mane.
- Beje, kodėl aš vėl čia? – Paklausiau apsidairiusi po pievą.
- Nes turim tau kai ką pasakyti labai svarbaus – pasakė mama. - Bet pirmiausia, leisk pasakyti, kad pasikeitei.
- Tikrai, bet tau tinka – paantrino mamai tėtis perimdamas mane iš jos glėbio.
- Juk katik po gimdymo esu, tai kiek sustorėjus, bet tikiuosi, viskas sugrįš į savo vėžias – atsakiau nusišypsojusi.
- Tikrai. Sveikinam, tu nusipelnei turėti šeimą ir būti laiminga, o ir mes labai didžiuojamės sulaukę anūko – pasakė tėtis.
- Bet, tiktai nesuprantu, kodėl tik aš galiu turėti vaikų, o kiti ne? – paklausiau man rupimo klausimo.
- Todėl mes čia, kad tau paaiškinume – švelniai atsakė mama.
- Matai, tu esi nepaprasta…- prabilo tėtis.
- Tai jau ir taip žinau, esu nesenstanti… – pertraukiau jį, tačiau jis man neleido pabaigti.
- Taip, bet tu esi dar kitokia, nei like šeimos nariai. Dar prieš tau gimstant buvo nuspręstas tavo likimas iš aukščiau ir jis kiek išsiskiria iš likusios šeimos narių. Mes visą tai sužinojome, kai numirėme, o tu viską sužinosi dabar. Aš ir tavo mama, esame laiko sergėtojai, tik dvasios pavidalu. Tokiais tapome iš kart, kai numirėme. Toks mūsų likimas, kaip ir tau, buvo iš anksto nulemtas dar prieš mums gimstant. Mes turime nepaprastų gebėjimų: galime prikelti žmogų arba gyvūną, kaip padarėme su Nojumi ir Akira, nes žinojome, kad jis tau skirtas, o Akira labai brangi; galime pertvarkyti paprastų žmonių likimus, jiems patiems to nesuvokiant ir kitus dalykus. Taigi, Milėja, brangioji, tu esu laiko sergėtoja, tiktai žmogaus pavidalu, tu esi nesenstanti, kaip ir kiti šeimos nariai, bet tik tu gali turėti vaikų. Tik tu turi papildomą gebėjimą ir tavęs neveikia kiti gebėjimai, bet tai gali būti kiek skausminga, o ir tavo vaikas bus nepaprastas. Jis turės tai ko niekas neturi, bet tai gali kelti pavojų tau ir tavo šeimai, todėl stenkis kuo mažiau sutikti nesenstančių – baigė pasakoti tėtis. Aš iš nuostabos net negalėjau pajudėti, nes buvau apstulbinta to ką katik išgirdau.
- Bet kodėl aš? – paklausiau.
- Niekas to nežino, netgi mes – švelniai atsakė mama.
- O kaipgi bus su mano vaiku? Ar jam reikės duoti kraujo, kad taptu toks kaip męs? Ar jis gyvens žmogišką gyvenimą? – Klausinėjau.
- Nusiramink. Viskas bus gerai. Jis kolkas auks kaip žmogus iki kol sulauks 20 žmogiškųjų metų. Iki tol jis bus kaip paprastas žmogus, tik jo sugebėjimau pradės reikštis kažkus, kai sueis 12 metų. Tačiau tik sulaukęs 20 metų jo sugebėjimai pasireikš pilnai ir jis taps nesenstančiu – paaiškino mama.
- Gerai, kad ne iškart pasireikš sugebėjimai – pajuokavau, nes tokį vaiką, kuris nesupranta ką darantis, net ir man būtu sunku prižiūrėti.
- Be to tu vaikų galėsi susilaukti tik kas 20 metų, kai vienas vaikas pilnai suauks – pridūrė tėtis, o to tai nesitikėjau.
- Juk viskam yra taisyklės – įsiterpė mama, pamačiusi mano surauktą veidą.
- Aišku. Kaip aš jūsų paiilgau – patenkinta pasakiau, taktiškai pakeisdama temą.
- Mes visada šalia tavęs ir kitų šeimos narių, tik jūs mūsų nematot – švelniai pasakė mama.
- Nors neilgai taip bus… – užsigalvojęs garsiai pasakė tėtis. Mama į jį pažiūrėjo kiek piktai, bet pamačiusi mano žvilgsnį iš karto nurimo.
- Kaip tai suprasti? – paklausiau.
- Ką? – nesupratęs paklausė tėtis.
- Brangusis, tu kątik garsiai pagalvojai – atsakė mama.
- Velnias. Kaip visuomet per daug pasakau – sunerimęs pasakė tėtis.
- Ką turėjai omeny sakydamas, kad neilgai bus, jog nematysiu jūsų? – Rimtai paklausiau.
- Nesijaudink, kai ateis laikas, pati suprasi, o dabar mums jau metas keliauti, tau taip pat – pasakė mama ir apkabino.
- Bet kodėl jūs nenorit man dabar pasakyti? – paklausiau.
- Nes dar nelaikas žinoti. Nesijaudink viskas bus gerai, tik pasistenk pasisaugoti – pasakė tėtis ir judviejų su mama siluetai pradėjo blankti.
- Iki. Myliu jus – pasakiau ir jie visiškai išnyko. Pievoje likau viena, tik šiltas vėjalis kedeno plaukus ir švietė saulė.
Po kelių akimirkų pajutau, kad mano kūnas bunda ir pasiruošiau tam ką pamatysiu. Savo mažylį, Noju, Augustą su Leilani ir Adriju. Vaizdas susiliejo ir aš atmerkiau akis, prieš save išvydau begalo patenkintą veidą…
Rodyk draugams
Komentavo 6 »
Prima pro duri įžengė Leilani, o už jos mačiau Augustą. Vos tik Nojus ją pamatė norėjo ją pulti, bet aš spėjau tam užbėgti už akių, pasiusdama šalia stovėjusią Akirą.
- Akira, sustabdyk tai – paliepiau, mačiau, kad Augustas norėjo jau šokti tarp jų, bet vos tik išgirdo mano įsakymą iš karto nurimo, o Akira veikė akimirksniu. Atsistojo priešais Nojus, taip skirdama jį nuo Leilani ir pradėjo urgzti.
- Akira, traukis – liepė Nojus, bet ši tik dar labiau pradėjo urgzti.
- Tu, ką čia darai? – Piktai jis kreipėsi į Leilani, nes pamatė, jog Akira nesitrauks.
- Leilani, dabar yra mūsų šeimos narė. Ji pasitraukė. Dabar gyvena su Augustu ir jie myli vienas kitą – atsakiau, dar prieš Leilani pradedant kalbėti. Mano šeima viską smalsiai stebėjo, nes daug ko nesuprato ką pasakiau.
- Kaip pasitraukė? – nesuprato Nojus.
- Pasitraukė. Praeitis yra užmiršta ir gyvenam naują gyvenimą – į pokalbį įsikišo Augustas, apkabindamas Leilani ir akimis žaibuodamas į Nojus. – O jei prakalbom apie praeitį, abejoju ar tai padės tavo atveju. Aš tave užmušiu, kad palikai besilaukiančią Milę, nors ir to nežinojai. Išėjai nieko nepaaiškinęs ir įskaudinęs ją. Tau net nerūpėjo, kad ji visą šį laiką tave mylėjo ir viduje kentėjo, bet stengėsi niekam to neparodyti ir stengėsi tik dėl vaiko. Ar tu bent supranti, kiek ji po to turėjo problemų? Negana to, kad išėjai tu, tai dar jai teko išeiti iš savo pačiuos namų, gerus 5 mėnesiu ji gyveno pas mane, per tą laiką pasirodė Leilani ir jos viena kitai labai daug padėjo. Palaikė viena kitą, o tu trankeisi po pasaulį, net nežinodamas kas vyksta, o dabar lyg niekur nieko grįžti! – Savo netrumpą kalbą baigė Augustas.
- Augustai,… – kreipiausi, nes kažkas buvo negerai.
- Mile, negink jo. Jis išėjo ir tave paliko… – jis nebaigė, nes aš jį pertraukiau garsiai sušukusi pertraukiau:
- Augustai!
- Mile? – jau į mane kreipėsi Adrijus, visą tą laiką tylėjęs.
- Man ką tik nubėgo vandenys, veškit mane i ligoninę – pasakiau, nes kaiptik prasidėjo saremiai ir net parklupau iš skausmo.
- Greičiau, važiuojam. Pakėlė mane prsiartinęs Adrijus, o visi paklaikę žiūrėjo į mane. Kai atlėgo skausmas ir galėjau kalbėti, pasakiau;
- Nojau, važiuoji kartu? Akira, ramiai, eik pas kitus į lauką ir lauk manęs kol grįšiu. Visiems nebutina važiuoti, pasirūpinkit panteromis ir namais, su manim važiuos, tik Nojus, Adrijus, Augustas ir Leilani… – daugiau nebegalėjau kalbėti. Vėl prasidėso sarėmiai ir net cyptelėjau iš skausmo, todėl Ddrijus nunešė mane į automobilį ir atsargiau įsodino į galą, šalia manęs atsisėdo ir Nojus, o Adrijus kiek galėdamas greičiau įsėdo į vairuotojo vietą ir užvetė automobilį.
Mačiau, kad visi namiškiai liko namie ir tiesiog nulydėjo mus akimis kol dingome už medžių. Mačiau, kad už mūsų važiuoja kita mašina, kurioje sėdėjo Leilani su Augustu. Važiavome dideliu greičiu, kokį tik leido automobis, net nepristabdėme, kai įvažiavome į miestą. Buvo gera jausti šalia Nojus, kuris mane ramino ir laikė apkabinęs, mačiau, kad jis net dreba iš nervų. Atsisukau į jį ir nusišypsojau, o jis man atsakė tuo paču, todėl kiek galėdama priartėjau prie jo ir pabučiavau, buvo gera vėl jį buočiuoti po tiek laiko. Taip pat jaučiau, kad ir jis kiek nurimo. Per tą laiką privažiavome ligoninę. Šį kartą mane nešė Nojus, nors ir pati galėjau eiti, bet taip buvo jaukiau.
Vos tik įėjome į ligoninę iš karto Adrijus nubėgo prie registratūros. Už kelių akimirkų prie mūsų priėjo ir Leilani su Augustu. Nojui liepiau gražiai elgti ir priprasti, jog Leilani dabar priklauso mūsų šeimai. Už kelių minučių pasirodė Adrijus su mano daktaru ir sesele, stumiančia vėžimėlį, į kurį mane ir įsodino. Iš karto nuvežė į gimdymo palatą.
Gimdymas truko apie 6 valandas, kaip daktaras sakė, pakankamai greitai pagimdžiau, ne visoms taip pasiseka. Visą laiką šalia manęs buvo Nojus ir mane palaikė. Labai džiaugiausi, kad jis pasirodė, būtent dabar ir matė gimdymą. Kai galiausiai rankose laikiau savo berniuką, buvau be galo laiminga, Nojaus akyse pamačiau sužvilgant kelias ašaras, bet jis greitai jas nusivalęs tiesiog šypsojosi ir bučiavo mano lūpas, veidą, mūsų vaikelį.
Po visko mane perkėlė į palatą, kurioje nuo manęs nesitraukė Nojus, o vaikelį atidaviau gydytojui, kuris turėjo jį apžiūrėti ir patikino, jog labai greitai jį atveš pas mane. Jau buvau beužmieganti, kai į platą įėjo Adrijus ir Augustas su Leilani. Jie sveikino mane ir užkelių minučių atvežė man vaikelį. Visi paragino man pailsėti, todėl rami užmigau ir susapnavau…
Rodyk draugams
Komentavo 4 »
Galiausiai likus porai savaičių iki gimdymo, pradėjau jausti, kad kažkas labai greitai turi atsitikti. Kai tai pasakiau Adrijui, jis liepė nusiraminti ir kad nieko neatsitiks, todėl stengiausi kuo mažiau jaudintis. Mano kasdienybė per šiuos beveik 9 mėnesius tapo labai nuobodi ir iš neturėjimo kas veikti, slampinėjau po namus. Mano gydytojas man patarė kolkas mesti darbą, kad nepakenkčiau vaikui persidirbdama, nors abejojau ar galėtu tai atsitikti, nes niekas man neleido nieko sunkaus dirbti, netgi Augustas su Leilani. Nepikau ant jų, nes ir pati puikiai supratau, kad geriau nepervargti, todėl beveik visą laiką praleisdavau namuose arba prie ežerėlio iki kurio jau dabar eidavau, o nebėgdavau kaip buvau įpratusi, nes buvo kiek sunkoka judėti. Beje nustatė, kad tikrai gims berniukas, ką jau ir taip senai žinojau, todėl vaikščiojau labai laiminga. Pastaruoju metu kol gyvenu savo namuose, pas mus labai dažnai lankosi Leilani su Augustu ir sužinojau, kad jie yra pora ir galiausiai gyvena viename kambaryje, labai džiaugiausi dėl jų. Mano šeima taip pat labai lengvai priėmė Leilani ir ji taip pat tapo mūsų šeimos nare, kaip ir kažkada Augustas…
Likus savaitei iki gimdymo mano nuojauta dar labiau sustiprėjo, jog kažkas turi atsitikti. Vaikščiojau susirūpinusi ir vaikelis nerimo, labai spardėsi, lyg jau norėdamas ištrūkti įpasaulį, jaučiau, kad kažkas artėja. Tuo galėjau jau įsitikinti sekančią dieną…
Jau iš pat ryto buvau visa suirzusi, visi bijojo prie manęs net prisiartinti, nes per šiuos mėnesius sužinojo, kad jei tik esu kiek prastesnės nuotaikos, nuo manęs geriau trauktis nuo toliau. Todėl visą rytą galėjau pasidžiaugti vienuma, kurios pataruoju metu amn kiek trūko. Tačiau viskas pasikeitė, kai lipdama laiptais išgirdau durų skambutį. Kiek galėdama paspartinau žingsnį, tačiau arčiausiai durų stovėjo Lėja, todėl jas ir atidarė, bet iš karto išgirdau jos pakeltą balsą:
- Tu? Ką čia veiki? Išėjai ir palikai, ko dabar nori?
- Lėja, kas ten atėjo? – paklausiau, ji iš karto atsisuko į mane su baikščiu žvilgsniu, bet iš pradžiu nesupratau kodėl, kol nepamačiau to kas atėjo…
- Milėja, turiu su tavim psikalbėti, dėl… – taip ir nesugebėjo žmogus pabaigti sakinio, kai nužvelgęs mane, jis sustojo ties nemenku mano pilvu.
- Kaip tai surasti? – nustebęs jis paklausė.
- Nojau? – negalėdama patikėti tiesiog paklausiau.
- Bet kaip taip gali būti, juk mes negalim turėti vaikų? – Jau kiek pakėlęs balsą paklausė. Lėja labai nepalankiai pasižiūrėjo į jį.
- Ieik. Nekelk čia balso, nes Milė negali jaudintis, nors abejoju ar to išvengs. Adrijau, Emile, Kajau, Rūta, Orastai, nusileiskit į apačią, turim nelauktų sveių – rėkė Lėja, tikrai nepagerindama padėties. Po kelių minučių į pirmą aukštą sugužėjo visa šeima ir sustojo vos tik pamatė Noju.
- Ką čia darai? – iš karto piktai pakalusė Adrijus.
- Gal man kas nors paaiškins kas čia vyksta? – nekantriai paklausė Nojus.
- Ko grįžai? – ramiai paklausiau iki tol stovėjusi lyg įkalta į žemę ir vaikelis pradėjo labai spardytis, todėl atsargiai uždėjau ranką ant pilvo.
- Grįžau pas tave. Negalėjau daugiau nė dienos ištverti be tavęs, bet kaip matau, tau manęs nebereikia, nes susiradai kitą ir kaip matau tu laukiesi, nors tai sunku paaiškinti, todėl geriau man išeiti – jau sukosi eiti, bet aš sulaikiau.
- Nojau, neturiu aš kito, visą šį laiką buvau viena su savo šeima ir draugais – tyliai pasakiau ir jis akimirksniu sustojo.
- Tai ką visa tai reiškia? – paklausė rodydamas į mane.
- Dar nesupratai? – paklausė jo Lėja, supratau, kad jinai jį laiko ne pilno proto, jei dar visko nesuprato.
- Nejaugi… – nebaigė sąkinio, nes aš jį pertraukiau:
- Taip, Nojau, vaikas tavo ir beje berniukas.
- Negali būti… – ir kaip tik su tais jo žodžiais atsidarė durys ir pro jas įžengė…
Rodyk draugams
Komentavo 3 »
Kitą rytą atsikėliau labai žvali ir pilna jėgu. Kol visi atsilėkė, dariau pusryčius, o vėliau liepiau tvarkyti namus. Mačiau, kad dėl to Augustas vaikščiojo susiraukęs, nes nemėgo tvarkyti namų, tipinis vyras, o man su Leilani tai atrodė be galo juokinga. Visą pusdienį lakstėm po namus ir visur plovėm, valėm, šveitėm, kol namai net tviskėjo. Galiausiai visi nuvarge kiek užvalgėme ir įsitaisėme svetainėje. Ilsėjomės iki kol atėjo laikas ruošti vakarienę, man padėjo Leilani, kuri taip pat mokėjo gaminti. Darėme ilgai, nes šiandien mūsų bus labai daug, todėl ir maisto reikėjo nemažai, be to dar reikėjo ir panteroms paduoti ėsti.
Artėjan 19 valandai vakaro buvome beveik viską baigusios, todėl užlipome į savo kambarius, kad persirengtume. Mačiau, kad Leilani nerimauja ir vaikšto labai užsigalvojusi. Lygiai septintą paskambino į duris, jas atidarė Augustas, nes aš dar tik išėjinėjau iš savo kambario, kaip ir Leilani iš saviškio. Paėmiau ją už rankos ir abi tylėdamos nusileidome laiptais.
Visas pirmas aukštas skambėjo nuo šurmulio, bet vos tik aš pasirodžiau su Leilani visi nutilo. Augustas priėjo prie Leilani ir apkabino ją per pečius, o aš paleidau jos ranką. Jaučiau, kad kažkas dedasi tarp jų, bet dar buvo anksti ką nors spręsti. Atsisukau į savo šeimą ir prabilau:
- Labas, senai matyti.
- O tu išgražėjai – kaip visuomet juokavo Orestas. Visus buvo keista matyti, kai praėjo trys mėnesiai nuo mūsų nelabai gražaus išsiskyrimo.
- Ačiū – padėkojau, nes pati pastebėjau, jog mano oda pasidarė lygesnė ir priaugau kiek svorio.
- Atleisk, kad tąkartą taip negražei pasielgėme – tasiprašė Emilė, o kiti palinksėjo galvomis.
- Beje susipažinkit, čia Lielani. Leilani, tai mano šeima: Adrijus, Emilė, Orestas, Lėja, Rūta ir Kajus – pristačiau, o visi tik linktelėjo.
- Na eime prie stalo – paraginau ir visi susėdome prie stalo.
Kol vakarieniavom, prie stalo netilo kalbos. Visi nenustojo klausinėti kaip man sekasi, ar gerai jaučiuosi ir panačių dalykų. Vėliau kalba pasisuko apie Leilani, jie klausinėjo iš kur ji, kiek metų, ką veikė prieš susipažindama su mumis ir kitko. Aš, Leilani ir Augustas sutarėme niekam nesakyti kas ankščiau buvo Leilani, o tiesiog gyventi nuo tos akimirkos, kai ji įžengė į kavinę. Mačiau, kad jai nejauku atsakinėti, todėl atsargiai nukreipiau kalbą paklausdama kaip jiems patiems sekasi…
Kalbėjome ilgai gal iki 1 valandos nakties, kol galiausiai mano šeima išėjo ir aš galėjau eiti miegoti, nes buvau be galo pavargusi.
Po to vakaro mano šeima vis džaniau lankydavosi Augusto namuose, kol po kiek daugiau nei 2 mėnesiu grįžau gyventi į savo namus. Viskas susitvarkė, aš toliau dirbau, nors kaip beveik 7 mėnesiu moteris greitai pavargdavau, todėl Augustas privertė mane jam padėti su popieriais, nors jam užtekdavo ir Leilani.
Buvau labai laiminga, tik iki pilnos laimės truko man Nojaus. Dažnai jį prisimindavau, o ypač kai atsikėliau į savo namus ir miegodavau savo lovoje. Laikas bėgo begalo greitai. Jau buvau įrengusi vaiko kambarį greta savojo ir jis laukė tos akimirkos kai į jį atsikels mažasis gyventojas, kuris dar kolkas gyvena manyje…
P. S. tai yra paskutinis (jau 8) skyrelis šiandieną. Tikiuosi jums patiko, tai ką parašiau ir laukiu jūsų komentarų;)*
Rodyk draugams
Komentavo 4 »
Laiptais tyliai leidosi Leilani, pamačiusi mane nusišypsojo. Toliau jau žengė drąsiau.
- Labas rytas – pasisveikinau.
- Labas, o Augustas tiesą sakė, kad keliesi anksti – nusišypsojusi pasakė.
- Nejaugi? Na kaip miegojai?
- Visai gerai. Beje ačiū už jazminus. Esu labai dėkinga. Kur tu jų radai? Nežinojau, kad kur nors netoliese jų auga – pasiteiravo Leilani, kai ant stalo pamatė vazą pilną jazmino šakelių.
- Nėra už ka dėkoti. Netoli yra viena vieta, kur jie auga, tai vakar ir priskyniau. Na einam pusryčiauti, nes spėju Augustas dar kiek pamiegos – su tai žodžiais ant laiptų pasirodė Augustas.
- Kas ilgai miegos? – išsišiepęs iki ausų paklausė Augustas.
- Labas rytas. Tu - atsakiau taip pat nusišypsojusi.
- Labas rytas. Argi aš ilgai miegu? Čia tu anksčiausiai atsikeli, ne aš – atsakė ir parodė man liežuvį. Nusijuokiau kartu su Leilani ir pamojusi galvą paraginau visus sėstis pusryčiauti…
Taip ir bėgo laikas. Aš gyvenau su Augustu ir Leilani. Toliau dirbau ir laisvu laiku daug skaičiau, nes nusipirkau nemažai literatūros skirtos nėščioms moterims. Mano nuojauta sakė, kad gims berniukas, o savo nuojauta aš pasitikiu, nes ji manęs dar neapvylė. Visi aplinkui stengėsi man padėti. Daug visokiausių patarimų gaudavau iš Dijanos, kuri turi mažą mergytę Mėją. Jau matėsi nedidelis plvukas ir buvau šeik tiek pastambėjusi, todėl tekdavo dėtis kiek laisvesnius drabužius. Retkarčiais apsilankydavau pas gydytoją, kuris mane kiekvieną kartą pradžiugindavo, jog mano nėštumas normalus, kaip ir kiekvienos paprastos moters, bet jis net nenumanė, jog nė iš tolo nesu paprasta. Visur kur reikėdavo, mane lydėdavo Leilani. Mes tapome labai geros draugės ir užmiršome praeitį.
Tik po tryjų mėnesių nebendravimo su savo šeima, vieną dieną trumpam grįžusi mano, radau Adriju stovintį prie Augusto durų.
- Labas – susigėdęs pasisveikino Adrijus.
- Labas – nustebusi atsakiau, prie manęs iš karto prisistatė panteros, nes tikriausiai pajuto esant pašalinį.
- Atėjau čia nesipykti. Tiesiog norėjau paprašyti, kad grįžtum namo.
- Dabar mano namai čia – tvirtai atsakiau.
- Ne. Tavo namai yra su mumis – tvirtai atsakė Adrijus ir sulaukė urzgesio iš panterų.
- Mano namai ten kur manęs nelaiko per prievartą, todėl aš pasilieku čia – tvirtai atsakiau.
- Visi tavęs pasiilgo – neišio neišto pasakė.
- Taip tikriausiai tik dėl to, kad niekas jums neruošia valgyti – šyptelėjau.
- Ne. Merginom buvo pravartu nors kiek išmokti gaminti valgyti, bet tikrai visi tavęs pasiilgom. Be tavęs namai atrodo kitokie – pasakė, bet aš tylėjau.
- Gal galėtume visi kada ateiti pas jus? - paklausė Adrijus.
- Reikia pakalbėti su Augustu ir Leilani, tačiau jų dabar nėra – kalbėjau pamiršusi, kad mano šeima nieko nežino apie Leilani, todėl nenustebau, kai Adrijus pakalausė:
- Kokia Leilani?
- Ji yra tokia kaip mes ir gyvena kartu su manimi – atsakiau.
- Iš kur ji?
- Nesvarbu. Padarykim taip, ateikit rytoj 19 valandą vakarienės. Tada turėsit progos susipažinti su Leilani – atsakiau.
- Gerai. Iki rytojaus – ir apsisukęs Adrijus dingo miške, nes niekur nesimatė jo automobilio, o aš kaip tik turėjau grįžti atgal į kavinę pas Augustą, nes grįžau paimti Augusto popierių, kuriuos ryte pamiršo, o Leilani liko kartu su juo, padeda jam tvarkyti sąskaitai. Todėl nedelsdama grįžau atgal į kavinę ir papasakojau jiems savo susitikima su Adrijumi.
Augustas buvo kiek nustebęs, kad pagaliau pasirodė kažkas iš šeimos ir sutiko, kad sekantį vakarą jie ateitu vakaireniauti pas mus. Kita diena turėjo būti išeiginė mums visiems, tad nenorėjau kur nors važiuoti. Todėl paėmiau Leilani ir nuvažiavome į prekybos centrą. Visą kelią ji buvo labai tyli, o kol apsipirkinėjom iš vis žodžio nepratarė. Jau važiuojant atgal paimti Augusto, neiškentusi paklausiau jos:
- Kas yra, Leilani?
- Man baisu susitikti su tavo šeima. O jei jie manęs nepriims taip kaip tu su Augustu?
- Jei nepriims, tai čia jų bėdos. Svarbiausia, kad mes tave mylim ir kad tu jautiesi laiminga.
- Niekur kitur nesijaučiau laiminga nei gyvendama su jumis – atsakė Leilani.
- Tai ir svarbiausia, o ką kiti galvoja, manau tau neturi rūpėti, nes mes esam nesenstantys ir mums priklauso viso pasaulio laikas.
- Gal ir tavo tiesa – kiek pralinksmėjusi pasakė Leilani.
Privažiavus prie kavinės, į automobilį iš karto įlipo Augustas ir nuvažiavome namo. Kaip visuomet paruošiau vakarienę ir visi pavalgę išsiskirstėme į savo kambarius, tačiau aš iš karto atsiguliau į lovą ir užmigau…
Rodyk draugams
Komentarų nėra »
Vos tik pasiekiau mišką, pasileidau visu greičiu į priekį. Nuo Augusto namų mano ežerėlis buvo žymiai arčiau. Todėl kiek labiau įsibėgėjusi po kelių minučių jau buvau vietoje. Niekas nebuvo pasikeitę. Visur tvyrojo nepriekaištinga tvarka, ramybė ir harmonija. Neužilgo jau turėjo temti, todėl susigundžiau prima išsimaudyti šiltame vandenyje. Geitai nusirengiau ir įšokusi payrau į ežero germes. Panteros pasiliko ant tilto ir stebėjo viską aplinkui. Kai jau ruošiausi išlipti, staiga kažkas pasikeitė, nes pasidarė kiek tyliau ir sujudo panteros, ėmė suktis ratu ir vaikščioti aplinkui. Tuo tarpu susikaupiau ir įsiklausiau. Iš pradžių nieko negirdėjau, kol neišgirdau melodijos – žmogaus kūno sleidžiamos melodijos. Jau buvau ją kažkur girdėjusi akščiau, čia, prieš keletą mėnesių.
- Išlysk, kad ir kas bebūtum – sušukau į tą pusę iš kurios sklido muzika.
- Jau ne pirmą kartą čia esi – toliau gan garsiai kalbėjau, nes žinojau žmogų esant kažkur šalia.
Tačiau, kad ir kiek būčiau kalbėjusi supratau, kad mano stebėtojas net nesiruošia pasirodyti ar kalbėti su manim. Vis dar buvau vandenyje, ne todėl, kad gėdyčiausi savo kūno, o tiesiog man buvo malonu justi vandens skleidžiamą šilumą ir dėl to, kad nebuvo pagrindo išlipti į krantą, nes jaučiau, kad man tikrai negresia pavojus. Mano akys susidurė su Akiros, todėl linktelėjau galva į tą pusę, kur buvo žmogus, o ji nieko nelaukdama nubėgo į tą pusę, o nuo jos neatsiliko Vėjas. Tačiau, kol plaukiojau sugrįžo Akira visa kažko labai patenkinta, o įsiklausiusi supratau, kad žmogus nutolo. Tikriausiai Akira dėl to ir džiaugėsi, kad pavyko jį nuvyti. Išlipau iš vandens, apsirengiau ant šlapio kūno sausus rūbus, todėl jie iškarto permirko. Dar prieš grįžtant namo priskyniau jazminų, kad galėčiau pastatyti juos valgomajame.
Jau buvo pradėję temti. Nebijojau pasklysti, nes puikiai žinojau šias vietas ir prie Augusto namų galėjau atsidurti užsimergusi, tik kad būčiau atsitrenkusi į medžius.
Pas Augustą grįžau jau vėlokai, nes dar bėgiojau mišku šiek tiek, o nuo manęs neatsiliko ir panteros. Prieš įžengiant į namus dar mačiau, kad Augusto kambaryje dega šviesa, bet nėjau pas jį, o jis nėjo manęs pasitikti. Tik įžengusi į namus iš karo pamerkiau jazmino šakeles ir suradusi kitą nedidelę vazą pamerkiau keles šakeles ir tyliai nunešiau į Leilanį kambarį. Ši jau miegojo, todėl tyliai uždariusi duris nuėjau ir aš miegoti. Kita diena mums turėjo būti laisvadienis, todėl nusipraususi po dušu ir persirengusi, įropojau į lovą, kurioje kaip ir praeitą naktį buvo įsitaisiusios visos panteros. Buvo gera jausti šilumą, todėl labai greitai užmigau…
Miegojau gan ramiai, tik kad sapnavau keistus šešėlius persekiojančius mane, aš bėgau ir bėgau. Buvau nėščia ir pilvas buvo gan didelis, todėl gan sunkiai sekėsi bėgti. Žinojau, kad bėgau teisingu keliu, kuris turėjo mane nuvesti ten kur yra saugu. Pribėgau didžiulį namą ir iėjau į jį. Prie manęs iš karto prisiartino mano panteros, o šešėliai dingo…
Tą naktį nesupratau, kad sapnavau tolimą savo ateitį… Rytą atsibudau žvali ir kaip visuomet ankščiausiai iš visų, todėl nieko nelaukdama susitvarkiau ir nusileidau į virtuvę daryti visiems pusryčių, buvau be galo alkana, kol gaminau visą laiką užkandžiavau negalėdama atsitraukti. Panterom taip pat paruošiau ėsti, nes niekaip nenustojo į mane trintis. Vis trugdė praeiti ir šiaip painiojosi po kojom, galėjo ir pasilikti dar kambaryje. Su ta mintimi išgirdau ant laiptų žingsnius, nustebusi atsisukau ir laukiau pasirodant, nes buvo dar gan anksti, kad keltusi…
Rodyk draugams
Komentarų nėra »
Įėjus į svetainę, nustebusi sustojau tarpduryje, nes Leilani su Augustu juokėsi vos ne iki ašarų. Atrodė, kad jie jau visą gyvenimą draugai, nors iš pradžių atrodė priešingai.
- Na ir kas čia tokio juokingo? – paklausiau.
- Aj nieko – linksmai, bet kartu ir paslaptingai atsakė Leilani.
- Vakarienė paruošta. Galim eiti vakarieniauti – pasakiau.
- Gerai, bet pirma eime parodysiu Leilani kambarį – atsakė Augustas ir pakilo eiti, mes nusekėme jam iš paskos. Dar priš tai spėjau paimti savo pirkinius.
Greitai užlipome laiptais į 2 aukštą. Pasirodo, kad Leilani kambarys bus priešais Augusto. Vos tik šis pravėrė duris, Leilani aiktelėjo iš nuostabos, nes kambarys tiesiog skendėjo raudonoje spalvoje. Prisiminiau, kad tai jos mėgstamiausia spalva.
- Kaip tau patinka? – didžiuodamasis savimi paklausė Augustas.
- Jis nuostabus – negalėjo atsigrožėti Leilani.
Kambarys ir man patiko, tik kiek per ryškus, nes aš megstu šviesesnes spalvas. Viskas gražiai derėjo raudona ir ruda spalvos tarpusavy. Niekur nesimatė nė ženklo juodos spalvos. Tikriausiai Augustas specialiai jai davė šį kambarį.
Nenorėdama daugiau jiems trugdyti nuėjau į savo kambarį pasidėti daiktų. Kambarys atrodė gan tvarkingai, tik lova buvo visa sujaukta. Pradėjau sukinėtis po kambarį, nes praėjo noras valgyti, tą patį pasakiau ir Augustui, kai buvo užsukes pakviesti prie stalo, todėl pasilikau kambaryje ir persirengiau patodesniais drabužiais, nes ketinau nubėkti dar iki ežerėlio. Trumpam dar prisėdau prie nešiojamo kompiuterio, kurį pasiėmiau iš savo namų. Gal pusvalandį panaršiusi internete pakilau eiti, bet staiga išgirdau klyksmą iš Leilani kambario, nieko nelaukusi nuskubėjau pažiūrėti kas atsitiko. Kai įžengiau į kambarį, sustojau tarpduryje nustebusi, nes ant lovos užlipusi stovėjo Leilani su siaubo iškreiptu veidu, o ją iš visų pusių supo 5 panteros. Šiaip jos buvo draugiškos ir niekada nepuolė žmonių, o ypač tokių kaip mes. Po kelių akimirkų atbėgo Augustas, bet taip pat sustojo tarpduryje.
- Pas mane – pasakiau ramiu balsu ir panteros iš karto pakluso, priėjo prie manęs, bet vis dar nepalankiai žiūrėjo į Leilani.
- Kodėl jos tau pakluso? – drebančiu balsu paklausė ji.
- Nes 3 iš jų yra mano, o likusios Augusto – ramiai paaiškinau ir pasilenkusi paglosčiau Akirą ir kitas panteras.
- Kaip suprasti? – jau ramiau paklausė ji.
- Jos paklūsta mums, taip pat ir priklauso – atsakė Augustas.
- Nejaugi tu nežinojai, kad laukiniai žvėrys mūsų nepuola? - Paklausiau, kol neišgirdau iš jos sekančio klausimo.
- Nežinojau. Niekas man to niekada nesakė. Bet pala, juk jos ant manęs urzgė – atsakė ji.
- Tikriausiai todėl, kad esi svetima ir nepažysta tavęs – atsakė kiek susimąstęs Augustas.
- Tigi, Leilani, susipažink su panteromis, tai Akira, Vėjas, Sara, Heris ir Filis, brangučiai tai Leilani. Nuo šiol ji gyvens su mumis, todėl būkit malonūs ir draugiški – pristačiusi paaiškinau. Nuo manęs atsitraukė Akira ir lėtai priėjo prie Leilani, bet ji šiek tiek atsitraukė ir pažiūrėjo į mane.
- Nebijok. Ji nieko tau napadarys. Ji tenori parodyti, kad nebijotum – nuraminau ir Leilani patikėjusi manimi, ištiesė ranką ir ją paglostė. Mačiau, kad Akira laikėsi ramiai ir stengėsi net nejudėti.
- Aš jei ka išeinu ir psiimsiu panteras. Nelaukit manęs, mobilujį pasiimsiu. Augustai paaiškink Leilani viską ko ji nesupras – pasakiau ir pasikvietusi panteras pradėjau eiti, kol mane sustabdė Augustas.
- Kur eini?
- Kaip visuomet – nusišypsojau ir patraukiau į pirmą aukštą. Jau lipant laiptais išgirdau keistą klausimą iš Leilani skirtą Augustui:
- Kodėl tu jai paklūsti? Nejaugi ji čia viskam vadovauja?
- Ne. Ji yra nuostabus žmogus. Labai rūpestinga ir švelni, tiesiog ji yra seniausia iš mūsų abiejų… – daugiau negirdėjau ką pasakojo toliau Augustas, bet man patiko tai ką sakė todėl nusišypsojusi išėjau iš namų.
Rodyk draugams
Komentarų nėra »
- Leilani, užeinam dar į tą parduotuvę – ranka parodžiau į vaikiškų drabužėlių parduotuvę.
- O ko ten? – nesuprato, nes ji tikrai žinojo, kad mes negalime turėti vaiku, bet aš buvau išimtis.
- Pažiūrėti.
- Jei nori, eime – gūžtelėjo pečiais ir patraukėle link parduotuvės.
Vos tik įėjome, iš karto atsidūrėme rožiniame pasaulėlyje. Visur tvyravo rožinė ir žydra spalvos. Akys tiesiog raibo nuo drabužėlių pasirinkimo. Mano akis patraukė baltos ir žydros spalvos rubeliai. Kolkas žinojau, kad dar negalima nustatyti kas gims mergaite ar berniukas, bet mano nuojauta kuždėjo, kad bus berniukas. Todėl išsirinkau gražiausius žydros ir baltos spalvos rubelius, priėjusi prie kasos sumokėjau. Kai pirkau rubelius, Leilani keistai į mane žiūrėjo, bet nieko nesakė. Vos tik pasiekėme automobilį, greitai sudėjome prikinius į bagažinę kiek tilpo, o kitus į automobilio saloną. Aš kaip ir pirmai atsisėdau už vairo ir dideliu greičiu nuvažiavome paimti Augusto. Vos tik privažiavome kavinę iš jos išėjo Augustas. Jis jau ruošėsi apeiti automobilį, kad sėstu už vairo, bet kai tik jis pakėlė į mane akis aš tiktai papurčiau galvą ir parodžiau, kad sėstusi į galą. Mačiau kaip susiraukė, bet pakluso.
- Tau negalima sėstis už vairo, tada pasisavini mašiną – juokais kalbėjo Augustas jau įsitaisęs gale.
- Ką aš galiu padaryti. Man patinka greitis. Be to kol dar galiu, naudojuosi proga – atsakiau šypsodamasi.
- Taip taip, kaip matau, tau dar patinka ir apsipirkinėti – atsakė Augustas žvilgtelėdamas į ant sėdinės sudėtus maišelius.
- Oj, čia tiktai keletas dalykų, tu dar nematei bagažinės – nusijuokiau ir kaip tik išvažiavome iš mieto, todėl padidinau greitį.
- Tai tikiu. Leilani, kaip tau patiko apsipirkinėti? – jau dabar Adrijus kreipėsi į Leilani, kuri tyliai sėdėjo ir klausėsi mūsų pokalbio.
- Man tai patiko. Milėja buvo labai maloni ir linksma.
- Taip. Ji tokia – patenkintas atsakė jis.
- Nupirkau kelis drabužėlius – pasakiau Augustui.
- Tikrai, kokius?
- Pažiūrė, jie šalia tavęs –Augustas atverė arčiausiai gulintį maišelį ir pažiūrėjo.
- Jie labai gražūs – pasakė jis.
- O kam tie vaikiški rūbeliai? – nedrąsiai paklausė Leilani.
- Na… Tai neįtikėtina, bet Milėja laukiasi – atsakė Augustas šiek tiek surimtėjęs.
- Ką? Negali būti – šūktelėjo Leilani.
- Bet taip yra – atsakiau.
- Kiek laiko? – paklausė ji.
- Kiek daugiau nei mėnesį. Vaikas Nojaus – labai rimtai atsakiau, buvo sunku kalbėti apie Nojus, bet giliai širdyje žinojau, kad jis mane myli.
- Tai štai kodėl Nojus taip greitai išėjo iš miestelio? Kad apsaugotu jus? – nustabo Leilani.
- Tikrausiai, bet jisai išėjo dar prieš tai, kai sužinojau, jog laukiuosi – atsakiau ir kalba buvo baigta, nes kaip tik atvažiavom prie Augusto namų.
Sustojau prie garažo vartų ir visi išlipome, paėmėme po keletą maišų pirkinių ir patraukėme į vidu. Niekur kažkaip nesimatė panterų ir tai pasirodė kiek keistoka, nes ryte prieš išvažiuodami į darbą jas palikome lauke. Tikriausiai kur toliau nubėgo ir negirdėjo, kad grįžome. Vėliau atsiras, kai pajus mūsų buvimą. Užėjome į vidu ir prisėdome svetainėje.
- Taigi, nuo šiol pas mus gyvens Leilani. Tau bus skirtas kambarys ir atskira vonia. Ji bus tik tau, nes aš su Mile turime atskiras – pradėjo pokalbį Augustas.
- Tu tikrai neprieštarauji, kad aš čia apsigyvenčiau? – nepatikliai paklausė Leilani.
- Neprieštarauju – tvirtai atsakė jis.
- Tu man kažkur matytas – mąsliai nutesė ji.
- Taip, nes buvau „apsilankęs“ pas jus… – toliau nesiklausiau ką kalba Augustas, atsistojau ir nuėjau į virtuvę ruošti vakarienės, nes vėliau norėjau nubėgti prie ežerėlio.
Nusinešiau maišus su maistu į virtuvę, o kitus palikau svetainėje. Be to nenorėjau jiems trugdyti kalbėtis, todėl užsiėmiau savo darbais. Niekas taip ir nebuvo užėję į virtuvę kol gaminau, tik girdėdavau balsus sklindančius iš svetainės. Kai jau viskas buvo padaryta nuėjau į svetainę jų pakviesti.
Rodyk draugams
Komentarų nėra »
- Kokias gėles labiausiai mėgsti?
- Laukinius jazminus. Jų kvapas tiesiog dieviškas – atsakė su šypsena veide. Atrodė, kad ji prisiminė kažką jai mielo ir gero, nes žvilgsnis pasidarė švelnus, o veidą nušvietė šypsena.
- Taip, ypač laukinių kvapas nuostabus, tik gaila, kad jie reti šiam kraštė – atsakiau ir prisiminiau, jog keli krūmai auga prie ežerėlio.
- Taip. O kokias gėles tu mėgsti?
- Labiausiai, tai baltas rožes arba laukines rožes, kurių kvapas, taip pat nuostabus – atsakiau.
- O kodėl tu gyveni su Augustu? – išgirdau nedrasu klausimą. Galvojau ar atsakyti ar ne , tačiau ji tikriausiai mano tylą suprato kaip nenorą apie tai kalbėti, todėl pridūrė:
- Gali neatsakyti jei nenori. Tikriausiai tai per daug asmeniška.
- Ne. Viskas gerai. Tiesiog kaip jau minėjau, su šeima turiu šiokių tokių nesutarimų – pasakiau dalį tiesios.
- Suprantu – atsakė ir daugiau nieko neklausinėjo.
- Gali man neatsakyti, bet kiek tau metų? – pakausiau.
- Kai virtau nesenstančia, man tada buvo 19 metų.
- O kada tai įvyko? – klausinėjau, nes man papraščiausiai buvo smalsu.
- 1904 metais, tai tikriausiai esu vyrenė už tave, tikra senutė – bandė pajuotauti. Aš tiesiog šyptelėjau ir atsakiau:
- Tai tu dar pakankamai jauna, palyginus su kaikuriais mano pažystamais – atsakiau ir omenyje turėjau save.
- Tikrai niekada nepagalvočiau, kad galėtum pažinoti už mane vyresnių – nustebusi pasižiūrėjo į mane.
- Na štai mes jau ir atvažiavom – pasakiau, nukreipdama temą.
Greitai pastačiau automobilį ir patraukėme į vidu. Mačiau, kad Leilani šiek tiek nejauku, o kai paklausiau kas yra, atsakė, kad ji nepratusi būti tokioje vietoje. Nusijuokiau iš to ir paaiškinau, kad šis prekybos centras man vos ne antrieji namai, nes daug laiko praleidžiu apsipirkinėdama. Leilani nusišypsojo, bet daugiau nieko nepasakė. Apsipirkinėjimas taip pat buvo tylus, na bentjau kol pirkom maistą. Leilani taip pat nusistebėjo, kiek daug aš visko perku, kaip ir Nojus, kai pirmą kartą apsipirkinėjom. Tačiau greitai apsipirkusios, patraukėme pirkti rūbų Leilani. Iš pradžiu ji buvo susikausčiusi, kad už viską moku aš, bet po kelių parduotuvių, jai labai viskas patiko ir pati nieko neraginama ėmė apsipirkinėti.
- Leilani, pažvelk kokia graži suknelė – šūktelėjau, kai buvome vienoje iš parduotuvių. Pakėliau suknelę, kad ji matytu, nes buvo gan nutolusi nuo manęs.
- Taip – mačiau, kaip jos akys net sublizgėjo, kai pamatė kraujo raudonumo suknelę, kurią laikiau.
- Eik pasimatuoti – paraginau. Ji tiktai nusišypsojo ir džiaugsmingai nuėjo matuotis suknelės.
Po kelių minučių Leilani išėjo persirengusi suknelę, greitai ją nužvelgiau ir apėjusi parduotuvę, dar išrinkau juodus aukštakulnius ir juodą skraistę. Viską jai įdaviau į rankas ir paraginau užsidėti. Kai jau buvo pilnai apsirengusi, atrodė tiesiok pasakiškai.
- Gerai, perkam – pasakiau.
- Tu rimtai? Juk labai brangu – atsakė rodydama į kainą. Aš tiktai kreivai pasižiūrėjau ir šyptelėjau.
- Jei nepastebėjai, tai aš pinigų neskaičiuoju, nes jų turiu kiek daugiau nei reikia – paaiškinau.
- Bet man vis tiek nejauku, kai už viską tu moki – kalbėjo Leilani.
- Aš neskaičiuoju, todėl man tai nėra daug. Na renkis greičiau, nes mums reikia dar nemažai nupirki – paraginau ir tęsėme apsipirkinėjimą.
Apsipirkinėjom dar kelias valandas kol viską nusipirkome. Leilani vos galėjo panešti savo pirkinius, taip pat dar ir aš padėjau. Savęs taip pat nenuskriaudžiau ir šį tą sau nusipirkau, kas praskaidrino dieną. Prieš baigiant apsipirkinėti dar greitai užsukau į saldumynų parduotuvę, kur nupirkau savo mėgstamų saldainių ir dar šį tą naują paragauti. Tuo tarpu Leilani ilsėjosi ant suoliuko, priešais parduotuvę. Kai jau buvau viską nupirkusi ir jau traukėme link išėjimo, mano akys užkliuvo už vaikiškų drabužėlių parduotuvės. Juk reikia po truputį rūpintis vaikiškais drabužėliais, kad nereiktu pasktinę akimirką viską pirktis.
Rodyk draugams
Komentarų nėra »
- Abejoju ar galėsiu tau padėti, nes dabar pati esu prastoj padėtį ir gyvenu su Augustu – atsakiau jau šilčiau.
- Augustas toks pats kaip mes?
- Taip ir jis yra labai geras mano draugas.
- Suprantu. Tai aš keliausiu tada toliau, nes kaip matau tu turi darbo – pasakė ir pakilo eiti.
- Palauk. Jei sutiks Augustas, gal galėtum gyventi pas jį, ten vietos yra pakankamai – kažkodėl nenorėjau jos taip lengvai išleisti.
- Tu tuo tikra? Nebijai, kad galiu pakenkti, kai tiek blogo jau esu padariusi? – nustebo Leilani.
- Manau taip. Palauk, tuojaus jį pakviesiu – atsakiau ir išėjau iš kabineto. Ilgai Augusto neteko ieškoti, radau jį besikalbantį su Tobijumi. Apie kažką labai rimtai jie šnekėjosi.
- Apie ką kalbate? – pakausiau.
- Augustas man papasakojo, kad ir jis toks pats kaip tu, nors jau tai ir numaniau – atsakė Tobijus.
- Aišku. Augustai, man reikia su tavim pasikalbėti, neprieštarausi, Tobijau, jei aš jį pasivogsiu iš tavęs? – paklausiau.
- Viskas gerai ir man jau metas namo, dar pasimatysim, Mile, Augustai, - atsisveikino ir dar prieš tai man pabučiavo į žandą.
- Na tai kas atsitiko? – rimtai pakalausė Augustas.
- Ta mergina – Leilani, neturi kur gyventi ir prašė paslaugos, ar negalėtu ji pagyventi su manim, bet aš pati gyvenu pas tave, tai ar ji negalėtu apsistoti pas tave? – paklausiau.
- O tu žinai kas ji yra? Jau iš pradžių tau sakiau, kad ji man matyta, o dabar atsiminiau kur. Ji yra viena iš „šešėlių“.
- Žinau, ji pati tai pasakė, tačiau ji pasitraukė iš jų, suvaidindama savo mirtį.
- Ir tu ja tiki? – nustebęs paklausė Augustas.
- Iš pradžiu ja nepatikėjau. Tačiau kuo toliau tuo labiau ja tikiu, su ja jaučiuosi keistai jaukiai ir jaučiu jos nuoširduma. Suprantu, kad ji yra padariusi piktą, bet aš ja tikiu.
- Tu tikra tuo?
- Manau taip.
- Na tada eime pas Leilani – pasakė Augustas ir patraukė link savo kabineto, kuriame Leilani net nebuvo pajudėjusi iš vietos, atrodė susigėdusi ir nervingai tampė savo rankovę.
- Tu gali apsistoti pas mane, bet jei padarysi ką netinkamo, pasigailėsi – iš karto pasakė Augustas.
- Sutinku, labai jums ačiū – nuoširdžiai padėkojo Leilani.
- Taip, o dabar judvi paimkit mano automobilį ir važiuokit apsipirkti, nes lankytojų nedaug. Pas mane maisto neperdaugiausiai, todėl prireiks ne tik mums, bet ir kitiems. Kai baigsit užvažiuokit manęs paimti – tai pasakęs matė man automobilio raktelius ir atsisėdo į savo darbo vietą, vėl įniko į savo popierius.
Kai išėjome iš Augusto kabineto, paprašiau Leilani palaukti kol persirengsiu. Baigusi persirenginėti, dar greitai nubėgau atsisveikinti su Dijana. Kai grįžau pas Leilani ji kantriai laukė manęs ir išėjusi pro drabuotojų išėjina įsėdome į Augusto automobilį ir dideliu greičiu nuvažavome link prekybos centro…
Jei jau Leilani gyvens su manimi ir Augustu, tai reikia ką nors apie ją sužinoti. Kol važiavome į prekybos centrą ėmiau jos klausinėti:
- Ką labiausiai mėgsti valgyti?
- Net nežinau – sutrikusi atsakė.
- Tu turi daugiau daiktų, nei su kuo dabar esi? – paklausiau, nes pastebėjau, jog ji su savimi nieko neturėjo.
- Nieko neturiu, nes negalėjau psiimti jų iš ten kur gyvenau – nedrąsiai atsakė.
- Aišku. Dabar padarysim taip: iš pradžių eisim apsipirkti maisto, o vėliau nupirksim tau reikalingiausius daiktus – dėsčiau savo planus.
- Gal nereikia? – bandė prieštarauti Leilani.
- Reikia. Nuo šiol gyvensi su mumis, todėl turi viską turėti. Kokias spalvas mėgsti? – nekreipiau dėmesio į jos prieštaravimus ir toliau kalbėjau savo.
- Mėgstu įvairias spalvas, bet yra kelios mėgstamiausios: raudona, žalia, violetinė ir pilka – jau drąsiau atsakė ji.
Rodyk draugams
Komentarų nėra »
Tai buvo ta pati mergina matyta prekybos centre, kai Nojus pradėjo keistai elgti ir mane paliko. Negaliu patikėti, kad čia ta pati mergina. Ji man atrodo nepaprasta, apsirengusi visa juodai, tačiau naujausio stiliaus rūbais. Atsiprašiau Tobijaus ir priėjau prie merginos.
- Laba diena. Kuo galėčiau padėti? – mandagei paklausiau.
- Gal ir galėtum. Noriu su tavim pasikalbėti – rimtai kalbėjo mergina.
- Aš? – nustebusi paklausiau.
- Taip tu. Kur galėtume nuošaliai pasikalbėti?
Galvojau kelias minutes, nol nusprendžiau, kad tam tinkamiausia vietas bus Augusto kabinetas. Todėl pamojau merginai, kad sektu paskui mane. Priėjusi prie Augusto kabineto, kelis kartus pabeldžiau ir nieko nelaukdama įėjau.
- Augustai, man reikia pasiskolinti tavo kabineto.
- O kam? – nustebęs pakėlė akis į mane.
- Reikia nuošalios vietos, pakalbėti su šia moterimi – atsakiau ir ranka parodžiau už savęs.
- O kas ji tokia?
- Tai ir noriu išsiaškinti. Tai galėtum išeiti?
- Žinoma – sutiko jis ir į kabinetą ileido merginą, kuri visą tą laiką stovėjo tarpduryje. Jai einant pro Augustą, jis susiraukė. Nepastebimai priartėjo prie manęs ir tyliai sušnabždėjo man į ausį:
- Ji tokia kaip mes. Kažkur jau esu ją matęs. Būk atsargi – ir išėjo uždarydamas duris.
Kelias minutes stovėjau sutrikusi, žinojau, kad mergina kitokia, bet net nebūčiau pagalvojusi, kad tiek. Atsigavusi stsisėdau į Augusto vietą ir parodžiau merginai, kad sėstusi priešais.
- Prieš pradedant kalbėti, visų pirma išsiaiškinkim kas tu esi? – griežtai pradėjau.
- Aš nesiruošiu tau pakenkti, tad gali nusiraminti. Esu Leilani, kažkada buvau viena iš „šešėlių“, tačiau tai jau praeitis. Kiek pasidomėjau ir sužinojau, kad tu esi Milėja Loners ir, kad čia gyveni su šeima – kalbėjo mergina, o aš sėdėjau nustebusi, nes man kai ką priminė ši mergina. Ji buvo iš Nojaus pasakojimų, tai ta pati mergina, kuri jį tariamai nužudė.
- Nejaugi tu ta pati mergina, kuri bandė nužudyti Noju? – lediniu balsu paklausiau.
- Taip. Tačiau gailiuosi, tai padariusi – patikėjau ja, nes jaučiau, kad ji man nemeluoja.
- Taigi, Leilani, kokia tau iš to nauda, kad žinai kas aš tokia?
- Atėjau pas tave prašyti pagalbos, nes daugiau nežinau į ką kreiptis. Supranti, nuo pat mano egzistencijos pradžios priklausiau „šešėliams“. Niekada nepritariau tam ką jie daro, bet negalėjau apie tai kalbėti, nes mano kūrėjas buvo visų vadas ir aš iš karto priklausiau aukščiausiųjų klasei ir privalėjau daryti tai ką man jie liepia, nes kitaip bučiau mirusi. Tačiau man viskas įgrįso ir suvaidinau savo mirtį, patekau į avarija. Nuo tos akimirkos tapau laisva ir dar prieš mirtį pasirūpinau, kad daugiau niekada Čarlstone jie nepasirodytu, tad čia yra saugiausia vieta – baigė pasakojimą Leilani, o aš negalėjau patikėti tuo ką išgirdau.
- Tu minėjau, kad tau reikia pagalbos, kas tai būtu? – paklausiau. Kažkodėl prie Leilani jaučiausi jaukiai, mane žavėjo jos nuoširdumas, bet negalėjau išsiduoti dėl padarytų skriaudų.
- Žinau, kad tu manęs napažysti ir neprivalai padėti. Kai pamačiau tave su Nojumi iš karto supratau, kad tu esi tokia kaip aš, kaip Nojus, tačiau iš tavęs sklido nepaprasta šiluma, kuri mane pakarėjo. Bet dabar ta šiluma pribėsusi, spėju dėl to, kad išėjo Nojus. Nenustebk, buvau su juo susitikusi, kai jis ruošėsi išeiti iš miestelio. Manau jis norėjo tave ir tavo šeimą apsaugoti, nes pasakė, kad čia nėra tokių kaip aš ar jis, o tu esi paprastas žmogus. Apsimečiau patikėjusi ir jį paleidusi pasidomėjau tavimi. Vietiniai žmonės nieko blogo negalėjo pasakyti apie tave, tik tai, kad esi miela ir paslaugi ir dar pasakė kur tu dirbi. Todėl atėjau paprašyti paslaugos, ar galėtum mane priimti pagyventi pas save, tik kuriam laikui, kol viskas aprims? – tokio jos prašymo nesitykėjau ir vis dar buvau nustebusi po jos pasakojimo apie Noju, taip ir žinojau, kad yra kita priežasti kodėl jis išėjo.
Rodyk draugams
Komentavo 5 »
Autorius: Kamile, priskirta Kita
Sveiki, žmogiukai. Šiandien aš grįžtu su savo istorija ir gimtadienio proga pasistengsiu ikleti visus skyrelius kiek turiu;) Tačiau kaip žadėjusi dar nepabaigsiu istorijos… Taigi laukti nauju skyreliu, o aš su nekantrumu lauksiu jūsų komentarų…
Kamilė;)*
Rodyk draugams
Komentavo 5 »
Autorius: Kamile, priskirta Kita
“SIELOS VEIDRODŽIO”, skaitytojai, pranešu, kad istorijos artimiausiu laiku nebus. Noriu ją iš pradžiu pabaigti, o tik tada įkelti ir taip jos jau liko neperdaugiausiai. Planuoju ją visą įkelti savo gimtadienio proga, o tai bus kažkur spalio viduryje. Būkite kantrūs ir tikiuosi jūsų nenuvilti;)
KAMILE…:)*
Rodyk draugams
1 komentaras »
Rytą atsibudau visiškai palsėjusi ir užmiršusi vakar dienos nemalonius įvykius. Pasiverčiau ant šono ir šalia manęs sujudėjo nepatenkinta viena iš panterų. Pakėliau galvą ir pamačiau, jos buvau visa apsupta jų. Nusišypsojau, nes nieko gražesnio nesu mačiusi, nei miegančias panteras. Atsargiai pakilau iš lovos ir nuėjau į dušą, iš jo išėjau dar geresnės nuotaikos nei įėjau. Greitai pasirengiau ir išėjau iš kambario, šiek tiek palikdama praviras duris, nes jau buvo netoli septinta ryto. Eidama kolidoriumi stabtelėjau prie Augusto kambario ir pasiklausiau ar jis nemiega, tačiau girdėjau tik tylą. Lėtai nusileidau į virtuvę ir ėmiausi pusryčių ruošimo. Turputėlį apsižiūrėjau, šiek tiek užtruko kol viską suradau, tačiau greitai įsijaučiau į darbą. Dar nusprendžiau, kad po darbo reikės į prekybos centrą apsipirkti…
Kai baigiau darbą išgirdau ant laiptų žingsnius. Atsisukusi pamačiau, kaip tyliai leidžiasi Augustas, tikriausiai galvojo, kad dar miegu.
- Labas rytas – pasakiau nusišypsojusi.
- Labas, nejaugi tau taip sunku ilgiau pamiegosti?
- Ne. Tiesiog jau taip įpratau. Žiūrėk, paruošiau pusryčius.
- Matau. Tu net ir į mano virtuvę spėjau įsisukti – nusijuokęs atsakė Augustas ir prisėdo prie nedidelio staliuko, skirto keturiems asmenims.
- Tai žinoma, juk reikia valgyti – nusišypsojau.
- Kiek matau tu geros nuotaikos šįryt.
- Taip. Ramiai išsimiegojau ir jaučiuosi labai gerai – patenkinta pasakiau, nes tikrai jaučiausi labai gerai.
- Džiaugiuosi – pasakė Augustas ir abu kibome pusryčiauti.
Likus 20 minučių iki 8 valandos ryto, mes įsėdome į Augusto automobilį ir nuvažiavome į darbą. Augustas labai taikliai nekalbėjo apie mano šeimą ir dėl to pasidžiaugiau, nes kolkas nenorėjau jų nei matyti nei grdėti.
Vos tik atvažiavome, iš karto patraukėme į kavinės vidų. Kaip visuomet viduje vyravo triukšmas, kuris vos tik įėjus Augustui šiek tiek pritilo. Atsisveikinau su Augustu ir mes patraukėme savais keliais, jis į savo kabinetą, o aš į darbuotojų kambarį, kuriame turėjau persirengti. Iėjusi į kambariuką, pamačiau neiprastą vaizdą, kaip mano du draugai - Dijana ir Todas – įnirtingai bučiuojasi.
- Na ir kada gi jūs spėjote susiporuoti? – paklausiau. Tai suveikė geriau nei tikėjausi, nes jie atšoko vienas kuo kito lyg nuplikyti.
- Labas, Mile, nesitikėjom, kad čia kas nors užeis – sutrikusi kalbėjo Dijana, o Todas šypsojosi.
- Nesitikėjau, kad vieną vaiką turinti moretis dar gali sutrikti – nusijuokiau, o Dijana kartu su manim, kai šiek tiek nusiramino.
- Tiesą sakant ir aš negalvojau – šį kartą įsiterpė Todas.
- Na tai papasakokit, nuo kada jūs kartu? – palklausiau, prisėsdama ant suoliuko.
- Na jau pora savaičių – laiminga kalbėjo Dijana, o tuo tarpu Todas ją apkabino.
- Labai džiaugiuosi dėl jūsų. Linkių jums laimės – nusišypsojusi pasakiau.
- Ačiū – džiugiai padėkojo Dijana. Mačiau, kad ji tiesiog spinduliuoja džiaugsmu.
- O jūsų metų skirtumas netrugdo? Juk tarp jūsų 6 metų skirtumas? – smalsiai paklausiau, nors ir taip mačiau, kad tai jiems nerūpi.
- Mums tai nei kiek nekliudo, juk ne metuose esmė – atsakė Dijana.
- Na papasakok kaip tau sekasi? Kaip laikojis Nojus? – paklausė Todas. Dijana ir Todas buvo labai artimi mano draugai, bet ne tiek, kad žinotu kas esu iš tikrųjų. Tačiau nujaučiau, kad jie žino, jog aš kitokia. Tad nenuostabu, kad jie žino apie Nojus. Ach, Nojau, kur tu dabar?
- Nojus mane paliko, bet po jo išėjimo, liko šis tas daugiau – pasakiau kiek nusiminusi ir uždėjau ranką ant savo pilvo.
- Ką? Kaip jis galėjo taip su tavim pasielgti? Juk matėsi, kad jis tave myli – kalbėjo Dijana ir atsitraukusi nuo Todo, kuris keistai į mane žiūrėjo, mane apkabino per pečius ir priglaudė.
- Reiškia taip labai nemylėjo, jei paliko. Tačiau aš turiu būti stipri, kad ir kaip skaudu būtu, dabar turiu tam nepasiduoti – pasakiau.
- Ką turi omeny, tai sakydama? – paklausė rimtai Todas.
- Tai, kad aš neščia – atsakiau su šypsena. Pagaliau mano svajonė išsipyldė, turėsiu vaikelį.
- Negali būti! Sveikinu. Padėsiu kuo tik galėsiu. Kiek jau laiko? – nenustygo vietoj Dijana.
- Jau daugiau nei mėnesis. Tik prašyčiau kolkas niekam daugiau nesakyti. Tai žino tik keletas žmoniu – atsakiau.
- Gerai ir sveikinu. Na man jau laikas prie darbo – pasakė Todas ir apkabinės mane, pabučiavęs Dijaną, išėjo.
- Tikrai nesiruošiu apie tai kalbėti su kitais. Sveikinu. Man jau irgi meta dirbti, pasimatysim salėje – atsisveikino Dijana ir apsisukusi išėjo, bet prieš tai dar kartą stipriai apkabino.
Likusi viena, greitai persirengiau ir greitai įženčiau į lankytojų salę. Visur vaikščiojo darbuotojai, keli priėjo ir pasisveikino, keli nužiūrėjo piktais žvilgsniais, tačiau tai man buvo nė motais. Po kelių minučių atidarėme kavinę ir pasirodė priemieji ir nuolatiniai klientai, todėl nebuvo laiko. Jau buvo po pietų, į kavinę įžengė Tobijus, kurį jau labai senai mačiau.
- Labas, Tobijau, kaip laikaisi? – priėjusi pasisveikinau.
- Labas, brangioji, na krutu po truputį, o kaip tu? – paklausė.
- Palyginus normaliai. Tu prisėsk, o po kelių minučių prieisiu pakalbėti su tavim. Ko užsisakysi?
- Arbatos ir pyrago – pasakė, kai jau sisėdo prie vieno iš nuošaliasnių staliukų.
- Tuoj atnešiu –pasakiau ir greitu žingsniu patraukiau prie baro, nunešiau jo užsakymą, patikrinau kitus klientus ar jiems nieko netrūksta ir po 10 minučių paėmusi Tobijaus užsakymą, nuėjau prie jo.
- Na tai pasakok kas yra? – pradėjo iš karto jis.
- Nojus mane paliko, o aš laukiuosi – atsakiau su lengva šypsena. Tobijus buvo paskutinis žmogus, kuriam tai norėjau pasakyti, be to jis žinojo visą tiesą apie mane.
- Kaip? Juk kiek žinau jūs negali turėti vaiku? – nustebęs į mane žiūrėjo.
- Taip. Tačiau kaip matai, esu išimtis – atsakiau jam nusišypsodama.
- Sveikinu, džiaugiuosi dėl tavęs. Vaikai – pats nuostabiausias dalykas gyvenime – nusišypsojęs paskė Tobijus.
- Tikiu. Pagaliau aš pati turėsiu savo mažą stebuklą, kuris… – taip ir nepabaigiau sakinio, nes kaip tik tuo momentu pro duris iėjo žmogus….
Rodyk draugams
Komentavo 7 »
- Mile, viskas gerai? – atsisukęs į mane paklausė Augustas.
- Taip taip. Tik šiek tiek užsigalvojau – numikiau ir pažiūrėjau tiesiai jam į akis.
- Matau, kad tu susirūpinusi – švelniai pasakė jis.
- Tavo tiesa. Neatpažystu savo šeimo. Jie labai pasikeitė ir skaudu, kad jie mane vis dar laiko „maža mergaite“, kuri negali savimi pasirūpinti, nors ta „maža mergaitė“ visą laiką rūpinosi jais – atsakiau su nuoskauda balse.
- Pamatysi, jie atsigaus ir bus viskas kaip ir nakščiau. Tiesiog manau, kad jie dabar labai sumišę ir nežino kaip elgti tavo situacijoje – bandė mane nuraminti Augustas.
- Bet juk tu taip nesielgi. Atvirščiai, man padedi ir supranti mane.
- Taip, nes juk reikia kam nors išlaikyti blaivu protą – suirzęs atsakė. Tikriausiai vis dar pyko ant šeimos.
- Gerai, keliaujam, nes man atrodo tuoj kas nors išlėks iš namo – pasistengiau pasakyti linksmai, nes mes vis dar stovėjome namo kieme.
- Tai lipam – pasakė Augustas, taip pat pasistengė atrodyti linksmas.
- Mes geriau šiek tiek prasibėgsim iki tavo namų, nes visi netilptume – atsakiau, pasižiūrėjusi į mažą automobilį.
- Tik ilgai neužtruk – nusišypsojęs pasakė ir nieko nalaukdamas įsėdo į savo automobilį, o aš patraukiau link miško.
Vos tik atsiduriau tarp medžių, ėmiau bėgti. Atrodė, kad jau visą amžinybę nebėgau mišku. Justi greiti buvo tiesiog pasakiška, todėl tiesiog atsipalaidavau ir išmečiau visas mintis iš galvos.
Bėgdama, jaučiau lengvą sunkumą pilve. Jaučiau savo vaiką, nors jis tebėra mažytis. Pagalvojau, kad gal rytoj nubėgsiu prie ežerėlio ir tiesiu taikymu patraukiau link Augusto namų. Bėgti nebuvo toli, bet buvo smagu pajusti vėją plaukuose ir šilumą, kurią skleidė panteros. Jau buvau netoli Augusto namu, kai pamačiau apšviestą kiemą. Tikriausiai paliko man, kad raščiau įėjimą. Gėda prisipažinti, bet dar nei karto nebuvau pas Augustą namuose, todėl nedrąsiai pravėriau duris.
Vos tik įėjau į vidu ir uždariau duris, mane pasitiko šviesa ir dar dvi panteros, pasilenkiau juos paglostyti.
- Sveiki mielieji – pasisveikinau su jomis, o jos ėmė glaustytis aplink kojas.
- Vėjau, Sara, atstokit nuo mūsų viešnios – atsklido balsas kažkur iš kambario gilumos.
- Nieko tokios, Augustai, – pasakiau.
- Kiek pastebėjau tave visos panteros labai mėgsta ir jei tik tu pasirodai, jos ima siukotis aplink tave – pasakė Augustas artėdamas prie manęs su šypsena veide.
- Taip, nes jas labai myliu – pasakiu ir paglosčiau arčiausiai esančią, tai buvo Akira.
- Na eime, parodysiu tau tavo kambarį.
Nieko nelaukusi nusekiau paskui Augustą, kuris jau lipo laiptais į 2 aukštą. Užlipus, pamačiau gal ilgą kolidorių iš kurio vedė net 5 durys. 3 durys buvo kairėje kambario pusėje, o 2 dešinėje.
- Tai mano kambarys – pasakė Augustas, rodydamas pirmas duris dešinėje. – Čia vonios kambarys, nors jo tau neprireiks, nes tavo kambarys turės atskirą – pasakė rodydamas į kitas duris dešinėje – tavo kambarys paskutinės durys keirėje. Yra dar du kambariai kairėje, bet prie jų nera prijungti vonios kambariai. Tad galėsi pasilepinti atskira – nusijuokė ir kaip tik priėjome kambario duris ir jas atidarė.
Kambarys buvo pasakiškas. Visas baltas, tik kai kurios detalės juodos ir raštai ant sienų, taip pat juodi. Jau mačiau, kad mano lagaminas stovi prie vienų iš durų, kurios tikriausiai turėjo vesti į drabužinę. Šiam kambariui tetrūko žalumos. Labai pasigedau terasos, kuri buvo mano senajam kambaryje, tačiau viskas tikrai atrodė ispudingai. Todėl pasakiau:
- Vau.
- Džiaugiuosi, kad patinka. Pats viską derinau ir pagal save įrengiau namą – didžiavosi Augustas.
- Nesipūsk per daug – nusiruokiau. – O kambarys tikrai nuostabus.
- Jei nori, paliksiu tave vieną – pasakė ir jau ėjo link durų.
- Gal dar pabūk su manimi? – paprašiau, bet tai labiau priminė klausimą.
- Žinoma.
- Tai rytoj 8 valandą į darbą? – paklausiau.
- Žinoma, o gal dar nori kokią dieną pailsėti?
- Nea. Viskas gerai – atsakiau su šypsena. Jau visai pamiršau visus nesutarimus su šeima. Kažkaip buvo keista, kad taip viską staigiai pamiršau ir nusiraminau.
- Tada puiku. Rytoj ryte kartu važiuosim ir grįšim kartu.
- Žinoma, juk neturiu nei vienos savo transporto priemonės – nusišypsojau.
- Ak taip, visai pamiršau – pasakė ir trenkė sau per kaktą su delnu.
- Na nemušk savęs – nusijuokusi pasakiau.
- Aha. Na gerai, tu geriau jau miegoti, nes rytoj laukia sunki diena. Be to spėju rytoj bus daug darbo – paskė ir pakilo eiti link durų.
- Gerai. Labakant ir ačiū, kad priėmei mane su panteromis.
- Nera už ką dėkoti, dabar tu mano šeima ir tai svarbiausiai. Labanakt. Pailsėk – pasakė Augustas ir uždarė duris, prieš tai dar į kambarį įleisdamas visas penkias panteras. Už uždarytų durų, dar spėjau išgirsti jo juoką ir kitas uždarinėjamas duris.
- Na ką, mielieji, mano. Dabar man reikia nusiprasti ir galėsim eiti miegoti – tai pasakiausi, pakilau nuo lovos. Atsidariusi lagaminą išsiėmiau pižamą ir nuėjau į vonią, kuri irgi atrodė ne praščiau nei kambarys. Taip gavau geriausias maudines, kurias turėjau pastaruoju metu. Grįžusi i kambarį radau visas panteras įsitaisiusias ant lovos, dar pasidžiaugiau, kad lova didelė, bet dabar vos radau vietos sau. Įsirangiau į patį lovos vidurį ir viską išmetusi iš galvos užmigau…
Rodyk draugams
1 komentaras »
|
Įrašų RSS srautas